Trumpa istorija. Mano pažįstamas, jam tada buvo 23-24m. Buvo pabaigęs studijas, įsidarbinęs, su sužadėtinė gyveno nuomotam bute, kaupė pinigus savam būstui. Lažinosi jis jau seniai, bet dažniausiai blogą periodą keisdavo geresnis ir iš esmės viskas stovėjo ant nulio - pralošęs penktadienį leisdavo namie, laimėjęs - eidavo su draugais į barą, kiek pasišlaistydavo dešimtinėm, ir vėl viskas ratu. Bet vienu momentu blogesnis periodas užsitęsė, per kelias savaites jis pralaimėjo apie kelis tūkstančius. Sąskaita tuščia, alga tik už kelių savaičių, bet pinigų reikia. O sakyt kažkam iš artimųjų apie tai, į kokią problemą įklimpai, faktas, jog nesinori - gėda. Tad ką darai? Skolinies. Pora greitųjų kreditų, pora pavienių asmenų kurie paskolino jam pinigų. Dar didesni pralaimėjimai, dar labiau reikia pinigų, o prašyt aplinkinių pagalbos jau gėda dar labiau. Atėjo lemiama fazė - buvo pradėti imti pinigai iš šeimos narių jiems to nežinant, kurie, faktas, jog buvo irgi pralošti, per porą savaičių gal netoli dešimties tūkstančių. O tada jau sakyt gėda, bet privalai, nes išeičių nebeturi - o kai aplinkinių pagalbos prašai taip vėlai, paramos ir užtarimo nesitikėk, tad pastaruosius kelis metus jis gyvena gatvėj.
Ką bandau užakcentuot, kad esmė čia labiau yra ne tai kokius statymus dėliosi ir į kiek gerų tipsterių investuosi, o kaip susitvarkysi su savo protu. O šaltu protu tikrai nesilažinsi jei pagrindinė motyvacija bus atsilošimas, čia faktas – pinigai dings eis kaip per kiaurasamtį. Išeitis - nurimt, atvėst, ir lažintis tada kai atsilošimas nebebus pagrindinė motyvacija. Ir ypatingai kai kalbi, jog “pats nežinai, gal sukontroliuosi save, o gal viską praloši” – jei aplamai turi tokių minčių, faktas, jog greitu laiku turėsi 5000e didesnį minusą nei turi dabar.
"PANAŠU, JOG ŽMONĖS NORI NE ATSISAKYTI LOŠIMŲ, BET NUSTOTI PRALOŠINĖTI".
Visi cia mes komentuojantys esame kas daugiau kas maziau priklausomi. Visi cia esantys sitame psl yra tokie pat. O kiek dar yra zmoniu aplamai. Tik skirtumai tokie: vieni kartas nuo karto pastato, kiti kiekviena diena, treti i diena po belekiek statymu. Sumos: nuo 5eur iki 100eur, nuo 100 iki 500, nuo 500 iki 1000 ir taip didejam. Vienam reikia atsilosti butinai nors ir zino kad atsiloses vistiek los ir suksis tampacem rate vis is naujo ir is naujo, kitam patinka pats procesas statymo ir nedidina sumu kaip stato nuo 5 iki 50 eur tam intervale taip ir stato kartas nuo karto, bet vistiek skaitosi loseju. Tai pradeti reikia suprasti, kad is to negyvensi, o jei nenori buti ir vaikscioti susisukes ir galvoti kaip cia islosti ir gyventi vien lazybom, reikia dirbti su savimi, nesivadovauti emocija. Jei zmogus gali padaryti petrauka reiskias gali. Nebijoti kreiptis pagalbos i artimuosius. Susistyguoti viska, igauti disciplina ir pan.
Iš visko, ką šioje temoje per pastarąsias dienas perskaičiau, tiksliausias man pasirodė lankytojo vegan pizza pastebėjimas:
"PANAŠU, JOG ŽMONĖS NORI NE ATSISAKYTI LOŠIMŲ, BET NUSTOTI PRALOŠINĖTI".
Lazybos yra blogis. Dauguma turbut pazistat mane is seniau ir jums keista, kaip as ka tik issireiskiau, bet nedarykit greitu isvadu. I lazybas visada ziurejau, kaip i galimybe uzdirbt pinigu - investavimo platforma. Nebeatsimenu ar kada nors esu atlikes statyma, kuris neturetu vertes, nes net ir sakydamas, kad statau "for fun", vistiek randu tame statyme value. Bet siuo metu galiu drasiai pasakyt, kad esu priklausomas ne tik nuo pinigu, bet ir nuo pacio losimo. Kitaip buti ir negali, kai losimas yra mano full time job ir prie to praleidziu didziaja dali laiko. Ar sutikciau gydytis nuo priklausomybes lazyboms? Siuo metu tikrai ne. Jeigu kazkada nebesugebesiu is to uzdirbti ir turesiu gera pajamu saltini, tai tikrai bandysiu viska uzraukti, bet siuo metu esu geriausioj savo gyvenimo formoj ir per pora metu turiu galimybe uzdirbti tiek, kad uzteks ir verslui, ir seimai.
Tai visgi, kodel lazybos blogis, jei is ju uzdirbama? Kiekvienas losejas, jei jis bent is dalies stato del azarto, anksciau ar veliau tampa asocialus. Visada ilindes i telefona, sunkiai bendrauja realiame gyvenime, nereaguoja i aplinka. Pasireiskia didele nuotaiku kaita - kai sekasi viskas ok, laimingas, issisiepes, kai nesiseka - susierzines, piktas, atstumiantis. Kalbant butent apie mane, tai pastaruoju metu labai stipriai pasijaute suzvaigzdejimas, kai bet koki savo drauga ar pazistama galejau uz bet ka pasiusti toli ir nesulaukdavau tokio paties atsako tik del to, kad as jiems esu labiau reikalingas nei jie man. Visgi, laiku ciumpu save uz uodegos, atsiprasau, visi laimingi ir patenkinti, nors nuoskaudos, manau, lieka.
Nenukrypstant nuo lazybu minusu, tai esant mano vietoje pradedama viskas vertinti pinigais. Mano laikas brangus, todel neprasykit manes paslaugu ar pagalbos.
Didziausias minusas is visu yra patiriamas stresas, kurio nekompensuosit jokiom kvepavimo terapijom ar psichologais. Bam tritaskis su sirena, smegenys kraujuoja, atrodo kazkas krato elektra, ispila saltas prakaitas, susidaro gumulas krutineje. Praeina siek tiek laiko, atleidzia, viskas ok, bet ar organizmas irgi sako ok? Maniskis jau pradeda rodyti ozius. Suprates, kad non stop varyti negalima, nuo vasario 1d. uzbaigiau visus savo projektus ir nusprendziau ilsetis tiek, kiek reikes. Per savaite neatlikau nei vieno statymo, o krepsini ziurejau tik for fun. Buvo labai geras laikas, turbut geriausias per paskutinius metus, neskaitant tu geru akimirku su seima ar draugais, apie kurias cia nepasakosiu. Per ta savaite supratau, kad be lazybu galeciau buti easy. Man tikrai ju netruko, netgi purtydavo pagalvojus, kad reiktu imt koki underi. Bet kas tikrai be manes negali, tai mano chebra ir zmones, kurie manim pasitiki. Ju nuvilti as negaliu ir nesiruosiu, todel mesti lazybu, bent kol kas, nesiruosiu. Bet ir pulti stacia galva nesinori, todel kaip ir kiekvienais metais panasiu metu jungiu "easy mode/laisva begi" ir be jokiu isipareigojimu rasysiu cia tiek, kiek noresis rasyt.
Griztant prie temos, tai as jauciuosi sudinai lazindamasis, bet as laimiu. Ir turiu ne viena pazistama, kurie pralose ir pralose tiek, kad puse gyvenimo teks tas skolas atidavineti. Drasiai sakau, kad lazybos yra blogis ir jeigu jus nesugebat is ju uzsidirbti arba nemokat valdyt emociju (as ir pats turiu problemu del to), tai jums laikas atsiriboti ir niekada nesizvalgyti atgal. Zinau, kad pasakyti lengviau nei padaryti, bet pats isbandziau ir galiu pasakyt, kad atsiribojus nuo lazybu gyvenimas prasvieseja. Nuveikit kazka naudingo sau ir visuomenei, skaitykit knygas, ziurekit filmus, susiraskit antra puse ir butinai su jais snekekit apie polinki losti. Kai pagausit save jiems meluojant - tada jus jau oficialiai busite ligonis.
Norejau taip pat parasyt straipsniuka sia tema, bet ziuriu Vamos jau taip pat cia apsireiske ir parase 80% to ka as norejau. Ir tai ne telepatija - tai juoda tiesa ir realybe su kuria mes gyvenam.
Nekartosiu to, ka jau rase Vamos, tik dar pridesiu siek tiek "spalvu". Net kai tu pasieki PRO leweli lazybose, net jei/kai jautiesi sioje srityje geriausias ir tai nesa tau nuolatines stabilias pajemas, tu tuo paciu moki didziule kaina uz tai. Kai tu savo vaikui pasakai: nelysk i akis, as uzsiemes! Kuo tu tada esi? Tu esi nieksu. Kai nurimus emocijoms po rungtyniu live, tu grizti i save, matai vaiko nusiminusi veida, kai matai del to iskaudinta savo moteri, nors ji santuriai tyli ir nieko nesako.. Jautiesi be galo sumautai ir pasakai sau: koks as suskis katik buvau ir ar tokiu budu uzdirbami pinigai to verti? Bet taip buna iki sekancio karto ir vel sekancio. Vaikas norejo demesio, norejo su tavim pazaisti, papiesti, bet juk teveliui negalima lysti i akis, jis ziuri rungtynes..
Kitu atveju niekada taip nepasielgciau su zmonemis, kurie man brangiausi pasaulyje, bet lazybos griauna viska. Tu emociskai save zlugdai ir nuolat isgyveni vidini kara. Ir nors sakai sau, kad viskas tik del seimos geroves, tai labiau bandymas save pateisinti. Pagauni save toki, kuri sunku pazint, kuriuo niekada nebuvai. Ir toks nesi. Esi draugiskas, visada pasirenges padeti ir be galo mylintis savo seima vyras ir tevas. Bet lazybos akimirkomis tave praryja ir sunaikina.
Sakau sau, vos tik pasieksiu savo svajone, kuri atitinkamai kainuoja, sukursiu savo seimai aprupinta ateiti, tikrai zinau, kad mesiu lazybas ir niekam nelinkiu ju pradeti.
Lazybos yra blogis. Tokia kaina mes mokam. Net laimintys. Ir musu yra vienetai.
Nesugebanciu laimeti, griaunanciu savo gyvenimus ir degraduojanciu yra milijonai. Tu esi arba tapsi vienas is ju.